7 DIENOS IŠMYLĖTI VASARĄ

Šiandien pradedu savaitės straipsnių ir praktikų tikslą, skirtą į rudenį įžengti be liūdesio, užsipildžius, su lengvumu, pilnatve ir ramybe.

Mano mielas, Laimingas Žmogau,

visų pirma, noriu pasakyti Tau: AČIŪ, KAD ESI. Kad vien savo buvimu darai pasaulį unikalų, kad

kiekvienu savo veiksmu, žingsniu, kiekvienu savo noru stengiesi, kad gyvenimas būtų geresnis, pilnesnis, kad jame būtų daugiau spalvų. Aš žinau, kad kartais taip gali neatrodyti, kad dienos, nudažytos rutina, tais pačiais dialogais ir einančios tuo pačiu maršrutu gali atrodyti lyg netikros, lyg ne tavo gyvenamos, o rodomos ant užstrigusios kino juostos. Bet tu esi svarbus. Mes įpratę svarbumą matuoti mastais, dydžiu, kitaip nebuvo mokyti vertinti dalykų, bet ir žiupsnelis druskos per daug, ar žiupsneliu per mažai, ir, žiūrėk, jau gyvenimo skonis nebe tas.

Nė viena gilė negalvoja, jog nėra ąžuolas ir nė vienas ąžuolas neprisimena buvęs gile, bet kiekvienas jų turi savo misiją. 

Tu turi didelę reikšmę mano gyvenime. Laikas nuo laiko peržiūriu savo prenumeratorių vardus, pasidžiaugiu jų skambesiu, pagalvoju, kokios istorijos slepiasi už tų pavardžių, palinkiu lengvumo ir padėkoju už tai, kad esate dalis mano kūrybos.

Šiandien galvojau, kaip jūs jaučiatės dėl ateinančio rudens. Ar skaičiuojate likusią vasarą dienomis, ar minutėmis, o gal jau gyvenate rudeniu?

Būtent ši mintis mane įkvėpė straipsnių-praktikų ciklui 7 DIENOS IŠMYLĖTI VASARĄ, kuriame visą savaitę dalinsiuosi skirtingais suvokimais, atradimais, medžiaga apmąstymams ir sąmoningumui. Paleisime žydėjimą, pasiruošime gracingai, pilna širdimi pasitikti rudenį. 

Pradedame? Taip ir maniau. Ne veltui tu man patinki.

DIENA NR.1 APKABINK POKYTĮ: nuo vasaros lengvumo į rudens gylį

Dvasinę ir psichologinę sveikatą tiriantys mokslininkai, jau ne vienerius metus kalba apie liūdesį, išprovokuotą sezonų nebuvimo. Ką turiu omenyje? Trumpa istorijos pamoka. Pirmoji Lietuvoje vandens (Hidro) ir šiluminė elektrinė sumontuota ir paleista 1883 m., ją Kretingos dvaro malūno pastate įrengė grafas Juozapas Tiškevičius. Bet plačiajai Lietuvos visuomenei elektra nebuvo prieinama iki XXa. ketvirtojo dešimtmečio, visuotinę elektrifikaciją paskatino šalį okupavę sovietai. 1937 m. vienas Lietuvos gyventojas per metus suvartojo 15 kWh elektros energijos, dabar gi mes vidutiniškai sunaudojame virš 200kWh per mėnesį.

Kur link lenkiu? Su elektra mes gyvename mažiau nei šimtą metų. Iki tol rudens atėjimas reiškė žibalines lempas, balanas, trumpas dienas, ilgus vakarus verpiant, kalbant ir dainuojant, ir daug daug daug miego, nes kai miegi, nevalgai, o maistą taupyti tai reikia. 

Mes tūkstančius metų ruošdavomės rudens ramybei, ji buvo ir yra mūsų kraujyje, mūsų DNR - jis tikrai nepasikeitė nuo elektros įvedimo taip, kad mums tos ramybės nebereiktų.

Ir vis dėlto dabar, dėl to, kad gyvename šiltai, šviesoje, kad turime patogius, šalčiui atsparius drabužius, nuvalytus kelius, mūsų gyvenimas prasidėjus rudeniui niekaip neprilėtėja: lygiai taip pat, o gal net smarkiau nei vasarą, lekiame, skubame, pildome nesibaigiančius darbų sąrašus. Ateina nerimas, pykstame ant savęs, kad nespėjame, pykstame už tai, kad esame pavargę - per atostogas sukrautas poilsio bagažas kažkaip labai greitai išsenka. Geriame papildus, siurbiame kitų kraują ir vis ieškome atsakymo, kodėl mes niekaip negalime būti laimingi.

Bet mes esame gamtos dalis, mumis teka mūsų protėvių kraujas - visi tie žmonės, visi tie medžiai, laukai, upės, iš kurių vandens esame padaryti - viskas priimdavo rudenį kaip neatsiejamą savo dalį ir sulėtėdavo kartu su juo. 

Vasara yra ryški, laisva, pilna krykštavimų, viskas - tiek augalai, tiek žmonės, stiebiasi į išorę, į aplinką, ieškodami kur daugiau saulės, nuotykių, kur daugiau gyvybės. Ateinant rudeniui, energija ima keistis. Oras atvėsta, gamta nurimsta ir sutelkia visas jėgas į būsimą atsinaujinimą, atgimimą. Pievos nuruduoja, medžiai nusimeta lapus ir visas gyvenimas susrūva po žeme, į šaknis. Žvilgsnio nebetraukia ryškios spalvos ar nuolatinis veiksmas, jis klaidžioja iš įpročio bandydamas kažkur užsikabinti, į kažką įsispitryti, bet aplinka sako: metas atsisukti į save, į savo vidų, į savo šaknis, metas nukeliauti po savo žieve, po savo oda ir susijungti su savimi pačiose tamsiausiose ir giliausiose gelmėse.

Ar dabar, kai skaitai šį tekstą, aplankė tas AHA! suvokimas? Asmeniškai man šis suvokimas kardinaliai pakeitė santykį su metų laikais. Ėmiau juos priimti kaip dovaną, kaip oficialų dokumentą: „Štai, dabar tau leidžiama nebeskubėti. Eiti miegoti anksčiau. Dabar tau leidžiama rinktis knygą, o ne vakarienę triukšmingame restorane.“ Ačiū, rudenėli. Tas suvokimas man leido paleisti vasarą su lengvumu, žinant, kad amžinai nenorėčiau ir negalėčiau suktis vakarėlyje su gėlėta suknele. Kad dabar ramia sąžine galiu aukštakulnius iškeisti į minkštas vilnos šlepetes ir dažniau paspoksoti į niekur nieko nematančiu žvilgsniu. Rudenį tu niekam nieko nebeprivalai. Ir tas jausmas išlaisvina. Ir stori drabužiai nebeatrodo tokie sunkūs.

Žinoma, apie juos galvoti dar nesinori, ypač, kai už lango pilnu pajėgumu kepina saulė. Bet noriu, kad šias mintis turėtum užantyje kaip jokerio kortą tai akimirkai, kai prireiks.

O šiandien kviečiu išmylėti vasarą per sąmoningą, įžeminantį pasivaikščiojimą - pastebėti gamtą, jos virsmą, pasidžiaugti gėlėmis, jas pauostyti, paglostyti. Einant pabandyti išgirsti kuo daugiau garsų, užuosti kuo daugiau kvapų, juos įsivardinti, pastebėti, kokius jausmus ir pojūčius jie sukelia. Jei yra noro ir jausitės saugiai, pastovėkite apsikabinę medį, pabandykite pajusti jūsų bendrystę - abu ruošiatės pokyčiui, tik medis jame ramesnis, labiau susitaikęs, neturintis jokių lūkesčių, priimantis ir tuo atvirumu galingas. Jūs galite jausti tą patį.

Jei galimybės pabūti gamtoje nėra, skirkite 9 minutes vizualizacijai. Galite ją atlikti ir prieš miegą. Svarbu, kad turėtumėte ramybę, privatumą ir galėtumėte atsipalaiduoti.

Apkabinu ir džiaugiuosi, kad esate su manimi. Šią savaitę laukia dar 6 skirtingos medžiagos ir praktikos, ruošiu jums ir klausimyną rašymo terapijai, taip kad - palaikome ryšį.

Myliu,

R.