Aš pakeičiau žodį „ATSIPRAŠAU“ į kai ką galingesnio

Ar žinojote, kad moterys atsiprašinėja daug dažniau nei vyrai? Net ir tuomet, kai nesijaučia kaltos, kai nori išvengti tolimesnio konflikto arba išsaugoti santykius.

Šiam reiškiniui yra kelios priežastys, pirmoji — daug žemesnė moterų „įžeidimo kartelė“. Mums nereikia kažko brutalaus, kažko kardinalaus ar baisaus, kad manytume, jog veiksmas reikalauja atsiprašymo, todėl juos dalijame daug lengviau nei vyrai. Tam įtakos, žinoma, turi ir lyčių stereotipai ir auklėjimas, mat nuo pat mažens mergaitės auginamos būti empatiškomis, globėjiškomis, orientuotomis į santykį – atsiprašymas šioje visoje puokštėje veikia kaip harmonijos ir ryšių palaikytojas.

Kita vertus, moterys dažnai atsiprašinėja ten, kur jaučiasi labiau bejėgės, turinčios mažiau galios ar įtakos, ir pastarasis atvejis, ypatingai, kai atsiprašome nesijausdamos kaltos, labai greitai ima duoti nepageidaujamų vaisių.

Kai per gyvenimą keliaujame atsiprašinėdamos reikia to ar ne, galiausiai aplanko frustracija, atstūmimo jausmas, nes šis santykis tiesiogiai veikia jūsų pasitikėjimą savimi: net jei žinote, kad nesate kalta, atsiprašymai sukuria jausmą, kad nuolat klystate, kad esate mažesnė, žioplesnė...

Jau nekalbu apie stresą ir nerimą. Ypatingai, kai žmogus, su kuriuo įvyko konfliktas, reikalauja atsiprašymo kaip sąlygos tolimesniam bendravimui. Žinote, visi mes galime turėti skirtingas nuomones ir prie jų likti. Kartais gyjimui ir vienas kito pažinimui pakanka išsakyti skirtingas pozicijas ir žinoti, kurioje pusėje yra oponentas. Bet kai tau kartoja „o atsiprašymo nebus? Neplanuoji atsiprašyti? Nemanai, kad aš nusipelnau atsiprašymo?“, ir tu žinai, kad jei tikrai jaustumeisi kalta, tikrai atsiprašytum net neprašoma. Tačiau būna situacijų, kai išsakai savo jausmus, pasidalini tuo, kad esi nelaiminga dėl susiklosčiusios situacijos, ir tuomet... turi atsiprašyti už tai, kaip jautiesi. Atsiprašai, nes nori ramybės, bet toks atsiprašymas nužudo dalelę tavo autentiškumo, smegenys nebesupranta, kodėl jautiesi vienaip, o darai kitaip... jeigu tai kartojasi dažnai, pradedama abejoti bet kokiu savo sprendimu, pameti realybės jausmą – nežinai, ar tai, kaip jautiesi, yra tikra, ar čia išsikalinėji ir prisigalvoji. Taip vis silpsti, daraisi pažeidžiamesnė, ir natūralu, kad santykių dinamika ima dar labiau keistis, atsiprašymų imama tikėtis, kartu mažėja pagarba atsiprašinėjančiam. Dėl to niekam nėra geriau – vienas griūva, kitas jaučiasi perdėtai teisus ir nebaudžiamas.

Aš nesakau, kartais tikrai neskauda atsiprašyti ir keliauti toliau, neužsikosint ties smulkmena, bet, mano mielas Laimingas Žmogau, patikėti, aš, kaip besigydanti žmonių malonintoja, žinau, kokias skausmingas pasėkmes gali turėti piktnaudžiavimas „atsiprašau“.

O dabar, noriu pasidalinti tuo, ką žada šio straipsnio antraštė.