Kada, tai ko neturiu, pasidarė svarbiau už tai, ką turiu?

Viena keptuvė, vienas puodas, dvi lėkštės, vienas dubenėlis, puodelis ir dvi stiklinės – taip Balyje atrodo mūsų virtuvė. Pasirodo, mintinai savo virtuves moka ir visi mūsų kaimelyje gyvenantys...

Viena keptuvė, vienas puodas, dvi lėkštės, vienas dubenėlis, puodelis ir dvi stiklinės – taip Balyje atrodo mūsų virtuvė. Pasirodo, mintinai savo virtuves moka ir visi mūsų kaimelyje gyvenantys turistai.

– Aš negaliu patikėti, – kvatojasi australė Annie, – Melburne mano virtuvė užima puse namo, o čia aš gyvenu lyg stovyklaudama su palapinėmis, ir, kas baisiausia ar smagiausia – nežinau, kuris variantas tinka labiau – man tokios virtuvės visiškai pakanka!

Tas žodis „pakanka“ čia, Indonezijoje, skamba ganėtinai dažnai: ta pati suknelė man tarnauja ir kaip žaidimų įrankis, kai į sterblę susikraunu dukros nuskintas gėles, ir plaikstosi motoroleriu lekiant į turgų, ir, prisiderinus auskarus, virsta išeiginiu rūbu, kai su vyru einame į pasimatymą. Vilkiu ją ir šiandien, ir žiūrėdama į savo atspindį kavinės lange, galvoju apie… spintą, likusią Vilniuje. Tas dešimtis batų, kelnių, palaidinių, „kada nors apsivilksiu“ švarkų, „kitais metais įtilpsiu“ sijonų, bei „čia reiktų šiek tiek pataisyti pas siuvėją“ drapanų.

Mintimis keliauju per miegamojo lentynas, pilnas daiktų ir daiktelių, kuriuos visus reikia kilstelėti, kai valai dulkes, niekada neatsiverstus meno katalogus bei enciklopedijas, kurias tėvai įsigijo, kai dar nebuvo Google, ir knygos buvo perkamos metrais, ir vonios spinteles, užgrūstas kaukėmis, losjonais, šveitikliais ir viskuo, ką nusipirkau į drogus ar eurokosus eidama tik vatos.