Naujienlaiškis #2

Reiktų pokyčio, neaišku kokio, bet pokyčio. Pabusti ir iškart tapti geresniu, sąmoningesniu, tvaresniu ar bent jau kojines nuo žemės pradėti kelti dažniau nei jas mesti.

Mano mielas Laimingas Žmogau,

ar ir tau, besibaigiant metams visą kūną ima niežtėti nuo jausmo, kad štai, dabar jau kažką reiktų daryti kitaip? Reiktų pokyčio, neaišku kokio, bet pokyčio. Pabusti ir iškart tapti geresniu, sąmoningesniu, tvaresniu ar bent jau kojines nuo žemės pradėti kelti dažniau nei jas mesti? :D
Tas jausmas, kad vis kažko trūksta net tuomet, kai spintos, stalčiai ir darbo kalendorius pilnas, manęs niekada neapleidžia, o ypatingai sustiprėja prieš metų pabaigą. Tuomet sėdu su savimi kalbėtis —  ar tas judesys kojose ateina iš manęs pačios, ar iš aplinkos. Nes aplink visi, rodos, viską DARO, viską spėja, viskuo užsiima, visur yra sėkmingi. Bet gal ir jie bijo sustoti, nes kažkas kitas užims jų vietą, nes kažkam taps nebeįdomūs, nuplauks įsivaizduojama banga arba dėl to, kad nemoka sustoti ir nuo mažens buvo mokyti: vertas esi tik tuomet, kai kažką darai. Jei nekrenti iš nuovargio, vadinasi, diena buvo neką. Jei neturi milijono sąskaitoje, tai gal tu ne toks ir geras specialistas. Aš žinau visus tuos balsus. Visi jie tyliau ar garsiau yra skambėję mano galvoje ir visiems esu pasakiusi: STOP, tu kalbi netiesą. Ne, ne perkeltine prasme. Aš iš tiesų savo mintims taip pasakau. Kai jos ima mane gąsdinti arba menkinti mano darbus. Taip pat pasakau joms ir tuomet, kai jos bando mane atkalbėti nuo pokyčio.
Bet pradžiai - trumpas įvadas apie tai..