Naujienlaiškis #1

Kartais mūsų gyvenimus ištinka nepaaiškinami metų laikai - apie juos šis mano laiškas tau.

Mano mielas, LAIMINGAS ŽMOGAU,

rašau šį pirmąjį laišką, skirtą LAIMĖS DIETOS Substack bendruomenei ir darosi šilta pilve. Tas jausmas, kai žinai, jog kažkas, kam to labai reikia, perskaitys šiuos žodžius, yra didžiausias variklis daryti tai, ką darau: dalintis suvokimais ir atradimais, įžvalgomis ir praktikomis, padedančiomis man pačiai kurti sveiką santykį su pasauliu ir savo likimu.

Mano gyvenimas buvo ir yra visoks, bet paklausta, kaip sekasi, VISADA atsakau: „Banguotai, bet labiau nuostabiai negu prastai“.

Tik neapsigauk. Nesu pūkuotas padaras, kuris viską mato tik per vienaragių kailiuku aptrauktus akinius. Aš myliu savo liūdesį ir niūrumą, nes jis man parodo, kur dar turiu gyti, kur dar savęs neišgirdau ar neišmylėjau. Mano liūdesys man — tai kaip piktžolėmis užėjęs kampas sode: jeigu duosi šiek tiek dėmesio, meilės ir nugenėsi šakas, per kurias nepraeina saulės šviesa, tuomet jis žydės kaip visa kita aplink. Ir tos šakos gali būti tiek įpročiai, tiek įsitikinimai, tiek tau skleistis neleidžiantys žmonės.