Naujienlaiškis #3

Būti geru nepajudinant piršto

— Žinai, kažkada pildžiau dėkingumo ir gerų darbų dienoraštį, — prisipažįsta naujai sutikta draugė, kai prakalbstame apie LAIMINGĄ KNYGĄ.
— Turėjo labai pakeisti tavo pasaulį, — nusišypsau.
— Gaaal... kurį laiką. Paskui labai pavargau. Tai tapo dar vienu DARBU, kurio nepadariau.
— Darbu?
— Žinai, tarp visų reikalų ir vaikų, dar ir keksiukų iškepti mokyklos budėtojai, ir pasavanoriauti... naktim darydavau visokius darbelius, galiausiai nustojau. Neateis pas mane Kalėdų Senelis, — liūdnai nusijuokia ji.

Dabar, kai Kalėdų Senelis stebi mūsų visų gerumą, spaudimas būti geru yra tikrai nemažas. Pasirodo, būti geru dar reikia ir TEISINGAI. Na, taip, kad visi pamatytų, kad užsiskaitytų, nes kitaip — koks čia geras darbas. Socialiniai tinklai tą spaudimą dar padidina: kažkas pina vainikus su pabėgeliais iš Ukrainos, kažkas lanko vienišus senelius, valo apsnigtas kaimynų mašinas, o tu net galvai energijos išsiplauti neturi. Ir tuomet atropoja kaltės jausmas, nepilnavertiškumas, savigrauža, gėda...
— Jetus, — garsiai ištariau, — Kodėl mes sau tokie reiklūs? Žinai, geru darbu laikoma ir kažkas, ką padarei dėl savęs. Kad ir galvos išsiplovimas — ir tau smagu, ir kitiems gera į tave žiūrėti.
Draugė žvelgė į mane su įtarimu. Girdėjau tą jos mintyse skambantį: „Na, nežinau nežinau“.
Tuomet ir supratau, kad turiu tau, mano Laimingas Žmogau, parašyti, kad nėra teisingo gerų darbų sąrašo ar mažiau vertingų gerų darbų, nes kiekvieno mūsų galimybės - tiek fizinės, tiek finansinės, tiek laiko ištekliai ar psichinės atsargos skiriasi. Kažkam viena padaryti bus kaip pirštais spragtelėti, kažkam tam reikės savaitės darbo su savimi. Ir tuomet net nežinau, ar tai bus geras darbas. Jei kažką darome plėšydami save, bandydami  įtikti ar patikti, o ne iš lengvumo, pilnatvės, noro dalintis ir duoti, tai nebeprimena gėrio.
Kaip sako mano budistas bičiulis Amos,