Mes esame meilė

Kaip viskas keičiasi, kai „aš nesu“ pakeičiame į „aš esu“

Aš nevalgau mėsos. Aš nemėgstu saldumynų. Aš nekenčiu „Lietuvos ryto“. Aš niekad nebalsuočiau už liberalus. Aš nežiūriu televizoriaus. Aš neskaitau delfio. Aš neįsivaizduoju savęs su dirbtiniu įdegiu ir priklijuotom blakstienom. Aš niekada neturėsiu vaikų. Aš nematau prasmės turėti aukštąjį išsilavinimą. Aš nekenčiu Lietuvos orų. Aš nevaikštau į „Akropolį“. Aš neseku Vaitulionio. Aš neperku „Žmonių“.

Kodėl mes vis dažniau save apibūdiname per tai, ko nemėgstame, nemylime, nekenčiame? Kodėl mus labiau vienija neapykanta, nusistatymai ir sienos? Kodėl būriu skubame burbėti ir loti, apkalbinėti ir juoktis, o ne girti, guosti ir glostyti? Kodėl įvykiai, kur rasime, ką pasmerkti, visuomet sulaukia didesnio atgarsio už pergales, įveiktus sunkumus ar silpnumą?

Kaip viskas keičiasi, kai „aš nesu“ pakeičiame į „aš esu“