Naujienlaiškis #18

Žiūriu pro langą į krentančias snaiges ir galvoju apie Tave. Apie tai, kaip šiandien pradėjai savo rytą, ar sušilai rankas apie kavos puodelį, ar nusišypsojai sau...

Sveikas, mano mielas Laimingas Žmogau!

Žiūriu pro langą į krentančias snaiges ir galvoju apie Tave. Apie tai, kaip šiandien pradėjai savo rytą, ar sušilai rankas apie kavos puodelį, ar nusišypsojai sau veidrodyje. Žinai, šios Kalėdos kažkokios kitokios. Galbūt todėl, kad pasaulis vis dar neramus, galbūt todėl, kad mes patys pavargome nuo to amžino bėgimo, o gal tiesiog todėl, kad pagaliau pradedame suprasti - svarbiausia ne blizgučiai ir ne dovanos.

Vakar vakare sėdėjome virtuvėje su Luna, kepėme meduolius. Ji man sako: "Mama, o atsimeni, kai pernai norėjau to didelio lėlių namo? Dabar pagalvoju - juk man labiausiai patiko ne pati dovana, o tai, kaip mes su tėčiu jį surinkome. Kaip juokėmės, kai negalėjome suprasti instrukcijos, kaip valgėme picą ant grindų tarp detalių, kaip tu bareis, kad nemiegam..." Ir tada supratau - štai kur slypi tikroji Kalėdų magija. Ne dovanose, ne papuoštuose namuose ar tobulai padengtame stale.