Naujienlaiškis #7

Jei lauki laimės ir bijai nelaimės... Pasaulis tau nieko neskolingas. Absoliučiai. Niekas nieko neprivalo. Bet šis įsitikinimas vis dar temdo mūsų kelią į prasmingą ir laimingą gyvenimą.

Sveikas, mano mielas Laimingas Žmogau!

Žinau, kad visi mes trokštame teisybės ir lygybės. Tačiau tikėjimąsis, kad visas pasaulis turi tau atlyginti už tavo pereitą asmeninį pragarą, ar laukimas, kol aplinka atsimokės už nelaimingą vaikystę ar nenusisekusią santuoką, nieko gero neatneša. Patikėk, mano mielas Laimingas Žmogau, aš žinau. Žinau, kad greičiau atvirkščiai - gyvenimas prisipildo kartėlio ir nepasitenkinimo jausmo, kuris atneša dar daugiau neapykantos.

Aš nesakau, kad tu nenusipelnei atsiprašymo ar to, kad su tavimi elgtųsi gražiai, ne. Tai būtų idealu. Bet sudėti savo laimę į lūkestį dėl kitų elgesio yra prasta investicija. Kaip mano sesė mėgsta sakyti, nelaikyk visų kiaušinių viename krepšyje.

Sudėti visą laimingo savęs viziją į kažkieno rankas, į to žmogaus ar grupės žmonių susipratimą atsiprašyti... sakyti, kad būsiu laimingas tuomet, kai darbdavys susapnuos, kaip jam pasisekė mane turėti ir mane tik girs, duos laisvas dienas ir palikinės pinigų krūvas darbo stale, yra laiko gaišimas.

Čia tik pamąstymui, bet mes išmokyti, kad palengvėjimas ateis tuomet, kai žmogus, kuris tave įskaudino, ateis ir pasakys: „Aš tave įskaudinau, labai atsiprašau!“ Mes to atsiprašymo norime, bet ar mums jo reikia? Ar mums tikrai reikia, kad kažkas įvardintų, jog mums sukėlė skausmą? Juk mes ir patys tai žinome. Bet vis tik žmogui, kuris mus sugriovė, suteikiame pirmumo teisę mus sudėlioti atgal. Kodėl? Juk jeigu jis turi tokią galią, kad mus galėjo sugriauti, ar jis tikrai mus surinks atgal negalvodamas apie savo interesus? Štai, kodėl išgirdus ATSIPRAŠAU po didelio skausmo dažnai nepalengvėja. Nes ne skaudintojas turi mus gydyti, o mes patys turime gydyti save. Įsivardinti išmoktas pamokas, pasidaryti išvadas ir persibraižyti ribas.

Manau, ši taisyklė veikia ir atvirkščiai. Net jei mes gyvename ir gerai, jei neturime ko kaltinti, ant ko pykti, ar nieko iš nieko nesitikime, vis tiek mes gyvename baimėje, bijome didelės sėkmės, džiaugiamės atsargiai, slopiname pasitenkinimą, nes baisu, kad dabar, kai viskas pagaliau gerai, kažkur pistels lygybės svarstyklės ir tavo laimė išgaruos. Pati ilgus metus buvau kankinama to suvokimo, kad visatoje egzistuoja kažkoks mastelis, pagal kurį, jei tau duodama laimės, bus tiek pat atimta.

Be to, tam tikrai nepadėjo lietuviškas folkloras, tikinantis, kad „jei ryte juokies, vakare verksi“  ar „laimė/meilė mėgsta tylą“, kad turintys pinigų tikriausiai „lipo per galvas“, „yra buožės“, kad geri žmonės turi vargti ir verkti, kad smagus ir lengvas gyvenimas yra kažkieno privilegija, bet ne dalykas, kurį tu gali susikurti tiesiog persidėliojęs savo vertybes, prioritetus, pastumdęs ribas bei tiesiog pakeitęs savo požiūrio kampą.

Pamenu, žiūrėdavau į savo dienas ir galvodavau, kad kažkaip per ramu, per gerai... kada dabar vaikai susirgs, kada užpils namus, kada kažkas užsidegs, kada išlįs negirdėtos skolos, kada kada kada... nes laimė negali trukti ilgai. Gal kelias dienas ir gana. Kad nepriprastum.

Kai pagalvoji, kažkoks siaubas. Pirmiausia - už savo laimę ir gerovę, ir ramybę mes sumokame į priekį. Darbu, laiku, paaukotomis draugystėmis, atsisakytais malonumais, mokslais, nemiegotomis naktimis. Mes visada mokame. Gyvenimas neturi deklaracijos mėnesių, per kuriuos suvedami vidurkiai ir turi atsiskaityt už praėjusius metus. Skaitliukas sukasi nuolat. Ir tas aukas, dideles ar mažas, mes mokame kasdien. Tik nesame pratę jų sureikšminti, nesididžiuojame savo indėliu į šeimos gerovę, sumažiname asmeninės aukos svarbą. Bet mes mokame.
Antra, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad jei gyveni su tuo įsitikinimu, kad teks susimokėti, kad nenusipelnei jaustis toks pilnas, toks atsipalaidavęs, toks laimingas, kad kažkas čia ne taip... net ir laimingiausios dienos nusidažys pilka paranojos spalva. Tuomet, net ir turėdami auksinį gyvenimo loterijos bilietą prieš nosį jo nepastebėsime, nes būsime susitelkę į atpildo dienos laukimą.

Taigi, kaip su visu tuo tvarkytis?